Aš Kuriu Tau!
Noriu Tau papasakoti daugybę Gražių ir ne visai – idealių istorijų. Siekiu susitapatinti su kiekvienu iš mūsų ir kartu atsiriboti, išsilieti upėmis išeinant iš savo konforto zonos, iš jos ribų ir grįžtant į save atgal. Gal mano gyvenime TU atrasi ir kažką nuostabaus sau. O gal paguosiu, kad tu ne vienas čia irgi įklimpęs. Kartu tame dienos bėgyje atrasime saulę ir žydinčią gėlę arba skanią kavą ir gerą kaimyno žvilgsnį.
Šįkart parašysiu Tau apie savo įprasto gyvenimo įvykius, nutikimus, išvyvenimus, džiaugsmą. Iš praeities ir dabarties ir ateities. Skausmas, Baimė, Nenumaldomas pyktis ir Laimė, Meilė, Šiluma, Nuoširdumas, Atjauta ir Dievų ieškojimai, Mirtis ir Gimimas – viskas, kas vyks, vyko ir vyksta. Čia dabar pas mane ir pas jus. Noriu realiai su kiekvienu iš jūsų išgerti puodelio kavos. Tad gal išgeriam?
Gimtadienis.
Jaučiuosi kaip kokia stora karvė, vos panešanti savo milžinišką pripampusį tešmenį, – galvodavau sau likusi viena. O darbe dažnai juokdavausi bendradarbėms: – dabar esu lyg kimšta Kalėdinė žąsis, didelė ir soti. Keista, tos buvusios nėščiosios man visada sekė įvairias istorijas: kaip devintame nėštumo mėnesyje vienos tapetus visame bute išklijavo, beveik visą maratoną su tapkėmis nubėgo arba dar geriau ant saulės Turkijos pliaže liepos mėnesį išsivertusios gulėjo. Ir nieko neatsitiko, viskas joms gerai. Žodžiu – ledinės visos ir žmonos, kokių reta.
– Kaži ko čia aš tokia sunki ir suglebus? Ir net užpakalio į nėščiųjų jogą nenunešu? Prakaitas tik pila. Net nepila, o tiesiog žliaugte žliaugiu. Jau birželis – paskutinis mėnuo. Žydintis ir gražus. Visos bobutės pardavinėja raudonas prisirpusias trešnes. O aš vis laukiu tos dienos lyg pergalės, pergalės už save ir už tą mažytę širdelę, kuri manyje gyvena. Jaučiu to mažo padarėlio judesius. Kai pasakau tai vyrui, šis nusišypso ir su lig ta mintim palydi. Gi jis ne mama. Kartais skraidau debesimis, o kartais vos pasivelku, dar dvyliktą dienos apsivilkusi savo žydrą chalatą. Giliai įstrigo vienos mamos žodžiai: – kad tik su skausmu ateis laimė.
Kita dar viena diena.
Guliu lovoje: ir noriu ir bijau. Na tos dienos, išsivadavimo iš nerangaus ir sustabarėjusio kūno. Tačiau bijau prarasti tą gyvybės jausmą savyje. Tą dovaną. Dabar jau ne tik aš, dabar mes du viename. Kūne. Kosmosas – nešioti savyje dar vieną save. Tarsi klonuotis, užauginti pumpurą, naują būsimą gyvenimą, dvi naujas akis – žvelgsiančias į mūsų ateitį.
– O aš būsiu mama? Mama – iš kurios prasideda visas pasaulis. Ir viską mokėsiu, viską turėsiu žinoti. Visada – paguosti, apkabinti suklydusį, drąsinti, kumščius už jį laikyti. Būti nepalaužiama ir verkiančia dėl kiekvieno jo įbrėžimo. Ar sugebėsiu? Kas – jei ne? Baisiausia, kas galėtų nutikti, – man dabar atrodė – tai būti bloga MAMA. Jei pradas iš kurio prasideda gyvybė – blogas, gyvybė pasislėps tamsoje. Kokios keistos mintys lindo man į galvą. Hormonai? Kaip filosofei. Ir dienos keliavo lėtai, lėčiau jau turbūt nebegalėjo. Kartais buvau pakylėta arba irzli. Vis įsivaizduodavau dieną – pakeisiančią mano gyvenimą.
Tą vakarą žiūrėjau su vyru filmą. Kasdienis gerasis penktadienis. Bet pasibeldei – TU. Ir tas skausmas buvo nepakeliamas.
– Veriasi kaulai, – vis skambėjo gimdžiusios sesės žodžiai.
– Na jei jau tie kaulai veriasi, tai nieko labai gero, – dar pagalvojau.
Bijojau, bet norėjau pažinti, pamatyti, išuostyti, numylėti, išbučiuoti Tave, mano berniuk. Ir vėl veriantis skausmas. Atrodė – totaliai išeisiu iš proto. Kalbėjausi jau su Dievais, tačiau vis stipriau spaudžiau gyvo vyro ranką.
– Na jei jau jis ten į kojų priekį pažiūrėtų – iškart galą gautų, – pati save dar palinksminau. Kenčiu, rėkiu ir žiūriu: stovi akušerė, kaip mėsos skyriui, su celofanine prijuoste tarp kojų. Sako: – pilnai atsivėrė, jau stumsim, mergyt!
O man jau nė ką bedaryt. Kelio atgal nebėra. Jau nebėra: stumi arba stumi vadinasi. Vyras šalia irgi nušilęs, net nenušilęs, o perbalęs lyg dvi savaites kiaulių gripu prasirgęs.
Akušerė: vienas du, STUMIAM.
Aš: stumiu ir verkiu. Stumiu ir verkiu. Tačiau Jis GIMĖ. Ir galiausiai pajutau ant savęs šlapią, šiltą, verkiantį ir gleivėtą vaiką. Mano VAIKĄ, apie kurį šitiek svajojau, kurį savyje užauginau. Su rankomis ir kojomis. Ir didžiulėmis akimis. Ką tik padovanojau jam gyvenimą, o jis man galimybę būti jo MAMA. Tai buvo geriausia, kas man iki šiol buvo nutikę..
– Gal ir tau tai nutiks?
Prasmė.
Vasario 23-oji. Labai gražus ankstyvas rytas. Danguje saulė lyg aukso rutulys. Ir sniegas blizga, net akina. Girdžiu tolumoje važiuojančias mašinas, einančius vaikus į netoli esančią mokyklą. Dar kartais ir vedžiojami šunys paloja. Kažkas daužosi indais. Atrodo viską girdžiu, kiekvieną trakštelėjimą, žingsnį, bet musių nėr. Guliu ir vartau akis. Guliu ir galvoju. Kalbu su savimi pačiu ir klausausi aplinkos. Savęs.
– Ką padariau savo gyvenime tokio žiauriai reikšmingo? O ką paliksiu po savęs? Ar atsimins mane kas nors dar – be tėvų, žmonos ar tų brolių? Giminės, draugai, kurių matyti visai nenoriu? Ar man nuo to bus lengviau ar geriau, jei kas pasakys teigiamai?
Pasuku galvą į sieną. Tuščiai baltą ir šaltą sieną, kuri į mano klausimus atsakymų vis neduoda. Tada užsimerkiu. Nesimiega. Nors miegoti galiu kiek tik noriu. Matau vasarą. Basas kojas – valandą mirkstančias gaiviame raibuliuojančiame vandenyje. Akmenis. Seku akimis baltą paukštį, kurio pavadinimo niekada nežinojau. Ir nesidomėjau. Vėliau atsiranda nuostabus raudonas saulėlydis ir graži mergina su ilgais auksiniais plaukais. Ateina maudytis ir gražiai nusišypso. Ta beprotiška šypsena su dideliais baltais dantimis ir ilga balta suknelė. Ilga, beveik permatoma. Bet atsimerkiu.
Šiandien aš laukiu žmonos ir vaikų. Jų net trys. Ryškiai pamenu, kaip draugai sukiojo pirštus prie smilkinio pridėję, kad tėvu ale sumąsčiau tapti vos devyniolikos. Kvailys – tada ir aš slapčiomis pagalvojau. Po to jau antras ir galiausiai trečias jau planuotas. O dabar kitaip. Dabar jau jaučiu. Tie mano vaikai – kažkoks stebuklas. Gal tai apdovanojimas man už visą gyvenimą? Tik baisiai trumpą. Galiu juos turėti, tikėtis, kad užaugs žmonėmis, gyvens ir aš juose kažkaip gyvensiu. Man tik 34-ketveri. Tik pajudėti jau negaliu.
– Guliu ir laukiu, – pamaniau. Net pačiam pasidarė nejauku. Ko? Mirties?
Užmiegu. Norėčiau nepabusti, negalvoti, daugiau nesvajoti, nebematyti tų ateinančių kvailų šypsenų ar tikrų ašarų ir Mamos akmeninio veido. Juk ji tikrai žino. Nenoriu matyti savęs silpno. Apsimetinėti, kad dar ilgai gyvensiu ir esu stiprus, kai esu sumautai palūžęs.. Kažkokia ironiška agonija. Net telefono nebežiūriu, ką jau kalbėti apie facebooką ar draugų sms’us. Man niekas nebeįdomu. – O tau ar būtų?
Šiandien laukiu žmonos ir savojo trejeto. Vėl skambančiai visi įvirs pro duris. Apkabins, bučiuos, norės, kad padrąsinčiau. O vaikams išėjus, jaunutė žmona man pakiš po patalais basoną. Nieko nebegaliu, net nueiti iki nelaimingo tuoleto.
– Ar viską dariau gerai, ar mylėjau daug? Ar patyriau viską, ką norėjau patirti? Išbandžiau? Kai taip guli ateina TIE didieji suvokimai. Net balsu nusižvengiau: – aš jau kaip kokia Lama tuoj Ommmmm dainuosiu ir stengsiuosi pasiruošti didžiąjam IŠĖJIMUI.. Bliamba, nejaugi aš daugiau niekada nebegalėsiu pabučiuoti žmonos, palydėti dukrų iki altoriaus? Niekada nepamatysiu TŲ anūkų – senos žmonos. IR Aš nedalyvausiu savo tėvų laidotuvėse. Dieve, į kurį niekada taip normaliai ir netikėjau, aš tiesiog MIRŠTU.
Ir visi tie klausimai mane varė iš proto, kapsėjo ant likusių smegenų.
– Bet, velniop, aš nepasiduosiu, – nutariau. Neišeisiu taip visko kitiems palikęs. Aš surasiu tų būdų gyvent. Bet vėl Užmigau. Ir dar viena diena praėjo. Ketvirtą ryto mane pažadino keistas vėjas. Išgirdau kaip į palatą įlėkė nėščia seselė su baltu chalatu. Ir ji garsiai ant viso miegančio koridoriaus užrėkė:
– Elžbieta, ateik, 26 palata, pacientas mirė.
– Tik tu nemirk.